veiksmas vyko Ban Lue amatų centre (Ban Lue Handicrafts Center), Laose, Azijoj. pasiėmė mudu iš Nong Khiaw juoda neaiškios markės mašina be numerių, vairuotojas angliškai nekalbėjo, valandą vežė nežinoma kryptimi dulkėtu žvyrekliu, ir išlaipino vidury kažkokio kaimo, kurio pavadinimą pražiūrėjom: pilnas kiemas staklių ir siūlų, pakraščiais medvilnės krūmukai auga, surikiuoti puodai dažams virti, po kiekvienu - žabų kuokštas, voliojasi pradėtas pinti krepšys, ant staliuko karšto vandens termosas - prašom kavos arbatos, virtuvėlėj šeimininkė su kūdikiu glėby jau pietus gamina (jums sticky or steamed rice?), antram aukšte - audinių rietimai ir pora kambarėlių, vienas (pereinamas) - svečiams apsinakvoti, antras (galinis) - šeimininkams.
šeimininkas pasakoja, kad gyveno jis sau laimingai sostinėj, anglų kalbą studijavo, bet vieną dieną paskambino tėvas ir liepė grįžt namo, pas šeimą. tai ir grįžo jis, bet gyvent taip, kaip tėvai gyveno, jau nesinorėjo. ir prisigamino staklių, susikooperavo su uošve, pasiskelbė internete, ir pradėjo laukti. pirmą savaitę - nieko, antrą - irgi nieko, o paskui, pamažu, pradėjo rastis tai pavieniai keliautojai (kaip mudu), tai nedidelės grupės (didelės į Nong Khiaw ir nevažiuoja): krepšius pinti, austi, siūlus verpti, audinius dažyti. žavesio vietai prideda tai, kad esi tiesiogine prasme svečiuose, toks visiškai "legalus" būdas (nesibraunant į privačias erdves) pamatyti vietinių gyvenimą iš arti. ir paragauti... mudviem ten bebūnant susirinko kaimynės, pasidėjo bliūdą žolelių, ir ėmė jas su aštriais padažais doroti, kaip kad mes kokias semkes ar čipsus. ilgai man po to burna degė, o joms kiek juoko buvo :D
bet šiaip norėjau papasakoti apie medvilnę, kaip ją paruošti nuo krūmelio iki audinio, nes tai buvo vienas iš dviejų tos dienos užsiėmimų. viskas genialiai paprasta ir nuo visko baisiai skauda nugarą.
visos nuotraukos - mano arba mano vyro.
staklės, paruoštos audimui. metmenys jau apmesti ir laukia audėjų.
čia - medvilnės krūmo "vaisius", iš kurio ir gaminami siūlai. kiekvieno viduje yra sėklyčių, todėl šita vata pirmiausia nuskinama nuo krūmelių ir išvaloma. beje, medvilnė natūraliai būna balta ir rusva, priklauso nuo krūmelio rūšies.
čia pavyzdys, kaip turėtų atrodyti dirbančio žmogaus nugara. aš vis susigėdus išsitiesdavau, bet vis tiek nugarą greit įsiskaudėjo.
maždaug tiek medvilnės reikia tokiam kiekiui sūlų pagaminti. nežinau, daug čia ar mažai.
kai medvilnė jau švari, ją reikia... hm, turbūt šitas procesas vadinasi "karšimas"? Laose karšiama su tokiu lanku - viena ranka laikau lanką, o kita judinu templę, kuri purena medvilnę. karšiama specialiam pintam krepšyje, gal kad vėjas neišnešiotų? darbas vyksta kaip ir daug kas Laose - lauke, tiesiog pritūpus ant žemės ar prisėdus ant žemos kėdutės. susirietus.
aš vis klausinėjau "gal jau gana?", nes buvo fiziškai sunku, tai šeimininkė neapsikentusi paėmė ir iškaršė už mane. ji su tuo lanku tik pym-pym-pym - tokiu greičiu varė, kad net dūzgė, templės beveik nesimatė. juokėsi jie biškį iš manęs, darbo dirbti nemokančios.
beje, Laose šitus darbus paprastai moka ir vyrai, ir moterys, bet juos dirba dažniausiai moterys. sakė, moterys kantresnės, tai jom geriau sekasi :).
iškaršus - lengviausia dalis. iš vatos suformavau blynelį, jį susukau ant pagaliuko, ir gavosi tokios dešrytės. medvilnė jau paruošta verpimui! procesas pasirodė netikėtai greitas ir paprastas: iš vaikystės žinojau apie savaitėm trunkantį lino kelią ir kančią. o čia - jokios kančios, ir ne kelias, o trumputis skersgatvėlis.
ir tada tas dešrytes verpiau! nuo mokyklos laikų esu mačiusi dešimtis verpimo ratelių, bet niekada nesu verpusi. niekada iki galo net nesupratau, kaip veikia ratelis. tai papasakosiu jums, gal ir kiti nežino. nesu tikra, ar visi verpimo rateliai tokie patys, bet turbūt principas panašus.
tai va, dešine ranka suku rankeną, kuri suka veleną, kuris suka dirželį, kuris suka ritę (kairėj apatiniam kampe). ant ritės vyniojamas siūlas: imu tą medvilnės dešrytę, nestipriai ją spaudžiu dviem pirštais, ir pamažu tempiu; tuo pačiu metu dešine ranka suku ritę, kuri tą mano ištemptą siūlą suka aplink savo ašį, t. y. suveja. kai jau pritempiu visai nemažai, ir manau, kad siūlas pakankamai susisukęs, tada pradedu sukti ritę į kitą pusę, ir siūlą suvynioju ant jos. ir vėl iš pradžių.
jausmas panašus kaip vairuojant mašiną: vienu metu reikia subalansuoti kokius penkis dalykus: ir sukimo greitį, ir kryptį, ir kiek suspausti siūlą, ir kiek tempti jį, ir kiek susukti, ir kada jau pradėti vynioti, ir dar prisiminti nugarą tiesiai laikyti.
man siūlas tai nutrūkdavo, tai gaudavosi labai storas. jaučiausi turinti per mažai įgūdžių, kad galėčiau kontroliuoti situaciją, jokios nuojautos, ką ir kaip daryti, jokios galimybės paspausti "Ctrl+Z", visiškas bejėgiškumas ir nesusigaudymas, kodėl nepavyksta. o dar šalia stovi trys žiūrovai ir krizena iš manęs. visgi procesas įdomus, norėčiau pakartoti, niekam nematant :D.
tada siūlą pervyniojau ant tokio laikiklio, tada ant dar vieno, ir tik tada - į špūlytę. nesupratau iki galo, kam tų pervyniojimų tiek reikia.
paskutinis žingsnis - audimas; metmenų siūlai staklėse jau buvo suruošti, tai aš savąjį siūlą kaip ataudus įaudžiau. vėlgi, po kelių minučių paskaudo nugarą: staklės akivaizdžiai mažesniem žmonėm negu aš skirtos, o ir nesikūprinti vis pamirštu...
va tokį audimėlį išaudžiau: matosi mano siūlas, visokiausių storumų, man tai labai mielas tas jo netolygumas. o mėlyni siūlai - iš anksčiau nudažyti indigo (savo skaras taip nusidažėm, bet tai jau kita istorija).
#Laosas #medvilnė #karšimas #verpimas #audimas #amatai #tradicijos #staklės #kelionė #atostogos
Komentarai
Rašyti komentarą