Apie siūlus, kurie ir natūralūs, ir sintetiniai

nuotrauka iš čia

mes nešiojam drabužius, pagamintus iš pieno, sojos pupelių atliekų ar medienos masės. pardavėjai skelbia, kokie jie minkšti, švelnūs, netgi turintys gydančių savybių; skeptikai įspėja, kad siūlų gamyboje naudojami toksiški chemikalai, o su natūralumu juos sieja tik bendras protėvis, kuris nužudomas pačioje proceso pradžioje; naudotojai dažniausiai nežino, kuo tokie siūlai skiriasi nuo medvilnės ar šilko, bet pastebi, kad jie patvaresni, malonūs liesti, vaiskių spalvų, gražiai krintantys, o neretai ir pigesni. norėdama suprasti, ar man tokie siūlai patinka ar ne, aš savaitę visus vakarus pragūglinau, aplinkinius užknisau pasakodama, dabar man skauda galvą ir akis, bet užtat daug visko žinau.

kiek karvių reikia marškinėliam pasiūti, ar sojos siūlas valgomas, kuo kvepia kelnės iš pušų, kodėl Tencel rašoma didžiąja raide ir ką siūlų gamyboje veikia dušo purkštukai?

šitas įrašas - apie siūlus, kuriuos reikėtų vadinti semisintetiniais arba biosintetiniais: jie ir natūralūs, ir sintetiniai tuo pačiu metu.

Sojos pupelių pluoštas

kaip sako pavadinimas, pluoštas gaminamas iš sojų, tiksliau iš pupelėse esančio baltymo. visas proceso aprašymas normaliam žmogui skamba kaip abrakadabra, bet išvertus į žmonių kalbą, įsivaizduoju, turėtų būti maždaug taip: iš sojos pupelių iškrapštomi baltymai, jie ištirpinami, pakeičiama jų struktūra, tada gautas skystis išturškiamas per tokią kaip dušo galvutę, - tos srovelės ir yra siūlai. jie kaitinami, tempiami, sukietinami ir galiausiai suvejami.

turškimas per dušo galvutę vadinamas šlapiu verpimu.

krapštymui, tirpinimui, struktūros keitimui ir sukietinimui naudojamos įvairios piktesnės ir mažiau piktos medžiagos - jeigu jums ką nors sako, tai radau tokius pavadinimus: natrio sulfatas (Glauberio druska), sieros rūgštis, šarmai, valgomoji druska, formaldehidas, fermentai.

kiek supratau, kai kurios iš šių medžiagų yra kenksmingos (pvz, formalhedinas yra toksiškas ir potencialiai kancerogeninis), tačiau teigiama, kad galutiniame siūle jų nelieka nė pėdsako, todėl audinio nešiotojui pluoštas laikomas nekenksmingu. bet valgyti jo vis tiek nerekomenduočiau :)

tiesa, jis vadinamas šilku, nes yra švelnus, tvirtas ir gražiai krinta. taip pat nesiglamžo. šiltumu šilkui neprilygsta, bet pvz., už poliesterį yra šiltesnis.

Pieno pluoštas

pirmą kartą siūlų sudėtyje pamačiusi pieną pamaniau, kad čia kokia metafora. paskui pagalvojau, kad žodis apibūdina minkštą ir švelnią siūlo tekstūrą. o galiausiai daėjo, kad čia iš tikro ir kalbama apie pieną. tiksliau - apie pieno baltymą kazeiną.

pieną paversti siūlu galima panašiu būdu, kaip ir soją. skirtumas toks, kad naudojamas gyvulinės kilmės baltymas ir krapštomas jis iš pieno, o ne iš pupelių.

yra ir naujesnis būdas, kai kazeino apdirbimui panaudoti mažiau chemikalų, o vietoj to jis sumaišomas su akrilonitrilu (pieno tokiame siūle būna 25-60 proc, aktilonitrilo - 40-75 proc.); deja... pats akrilonitrilas yra plastikas, laikomas toksišku ir kancerogeniniu. kitas deja - akrilonitrilo gaminius mes naudojam visur ir nuolat, nes iš jo gaminamos mėsos, kosmetikos, vaistų pakuotės.

pieno pluoštas gali būti gaminamas iš prarūgusio pieno, todėl kai kurie džiūgauja, kad tokio siūlo gamyba sumažina švaistymą. aš šitoj vietoj esu skeptiška, nes užtikrinti tolygų sugedusio pieno tiekimą sunku, o kažką gaminant pramoniniu būdu tolygus tiekimas yra būtinas.

audinys savo struktūra labai panašus į vilną. dėl malonios tekstūros dažnai naudojamas rūbams, kurie liečiasi prie odos. brangus, todėl paprastai maišomas su kitais, pigesniais pluoštais.

beje, pluoštas kartais vadinams "pieno medvilne", bet tai nereiškia, kad jo sudėtyje yra medvilnės. čia tas pats, kaip su sojos šilku - taip vadina, kad skambėtų kaip audinys, o ne kaip pusryčiai.

tai kiek karvių reikia marškinėliams pagaminti? vieni sako, kad 100 g siūlo pagaminti reikia 100 litrų pieno, kiti - 300 litrų. anot Wikipedijos, karvė per metus duoda 6.8-17 tūkst. litrų pieno. taigi, iš jo galima pagaminti 2.2-17 kg siūlo. mano vyro marškinėliai sveria maždaug po 200 g, tai išeina 11-85 vienetai marškinėlių - priklausomai nuo to, kaip skaičiuosi ir kiek pieno duos karvė. nelabai daug, ane?

Celiulioziniai pluoštai

paskutinė, labai gausi šeima - įvairūs pluoštai, gaminami celiuliozės pagrindu. medienos masė išlydoma, iš jos ištraukiama skysta celiuliozė, o tada jau procesas kaip sojos: cheminis ir mechaninis apdirbimas ir siūlo suformavimas šlapiu verpimu. (beje, celofanas gaminamas iš tokios pačios celiuliozės.)

dirbtinis šilkas, rayon (rajonas), viskozė - iš esmės visi reiškia tą patį. radau, kad viskozės gamyboje naudojami tokie chemikalai: kaustinė soda, acetonas, sieros rūgštis, amoniakas. sąrašas tikriausiai nebaigtinis.

modalas - viskozės porūšis, šiek tiek tvirtesnis ir plonesnis, nes siūlas pabaigoje papildomai apdorojamas mechaniniu būdu.

lajocelis - aplinkai draugiškesnis viskozės porūšis: kaustinė soda pakeičiama kažkuo, kas vadinasi N-Methylmorpholine N-oxide. sako, kad šis tirpiklis yra mažiau toksiškas ir jį galima pernaudoti keletą kartų.

Tencel - registruotas lajocelio prekės ženklas; celiuliozė išgaunama iš greitai augančių ir tvariai auginamų eukaliptų.

prie celiuliozinių pluoštų kartais prirašoma ir augalo, iš kurio išgauta žaliava, rūšis, pvz. "rayon bamboo" arba "eucalyptus viscose". dar viskozė būna gaminama iš pušų, bukų, cukranendrių, kukurūzų, žilvičių...

bet realiai jokio skirtumo, iš kur ta celiuliozė išekstraktinta. gamintojai ar pardavėjai mėgsta meluoti sakydami, kad pvz. bambuko viskozės rankšluostis, kaip ir bambukas, turi antibakterinių savybių, bet tai netiesa (ty nežinau ar bambukas turi antibakterinių savybių, bet bambuko viskozė neturi tų pačių savybių kaip bambukas). Amerikoje apskritai jau uždrausta "bambuko viskozę" vadinti tiesiog "bambuku". o pas mus reikia nepasitikėti reklama ir atidžiai skaityti etiketes: garsiai būna rėkiama "100 proc bambuko pluoštas", o mažytėm raidytėm parašyta "viskozė". ir ne, pušų viskozė nekvepės pušimis :)

pluoštas šiaip jau gana populiarus, todėl savybes turbūt žinot: plonas, lengvas, kvėpuojantis, gražiai krintantis, gerai sugeriantis vandenį audinys. kažkas tarp šilko ir medvilnės. iš jo gaminami ir rankšluosčiai, ir vasarinės suknelės. tik sukluskit ir supraskit, kad jums pudrina smegenis, kai kas nors šitą pluoštą pavadina visiškai natūraliu.